Kabių istorija: pirmoji dalis

Kabės tai sistema, kurią sudaro ant dantų klijuojami breketai ir juos jungiantis lankas. Prietaisas naudojamas siekiant pataisyti netaisyklingą dantų sukandimą ar tarpus tarp jų. Ši sistema per pastaruosius dešimtmečius labai ištobulėjo, atsirado keletas įvairiausių rūšių kabių. Visgi pasirodo, kad ne vien mūsų laikais tiesūs dantys buvo trokštama įvaizdžio dalis, senovės kapavietėse dar ir dabar randama prietaisų skirtų kandžio koregavimui.
Pirmosios kabės ir breketai rasti senovės Egipto kapavietėse. Mumijų burnose aptikti metalinėmis juostomis apvynioti dantys, prie juostų pritvirtinta geležinė styga. Amerikos ortodontų asociacija pripažino, kad šis prietaisas greičiausiai yra dabartinių kabių protėvis.
Vėliau 400 – 500 metais prieš Kristų Graikijai išgyvenant aukso amžių, šios šalies filosofai Hipokratas ir Aristotelis savo metraščiuose aprašė įvairiausias dantų ligas ir jų gydymo būdus. Tuose aprašymuose taip pat yra minimas dantų tiesinimas naudojant to meto kabes. Šie prietaisai taip pat rasti Etruskų (Romiečių protėviai) vėliau Romos piliečių kapavietėse. Taigi senovės civilizacijų gyventojai neįtikėtinai kruopščiai rūpinosi gražia šypsena.
Beje, kalbant apie senovės civilizacijas įdomu dar ir tai, kad Kristaus amžininkas Aurelijus Kornelijus Celsus pirmasis labai tiksliai aprašė kreivų dantų ir tarpelių tarp jų gydymą, naudojant kabes. Nepaisant pasisekusių eksperimentų, dėl nežinomų priežasčių, jo pasiūlyti metodai nepaplito didingoje imperijoje. Vėliau Romą užkariavus šiaurės gentims atėjo tamsieji viduramžiai, kurių metu buvo labiau saugomasi maro nei rūpinamasi dantimis.
Iki 18 amžiaus odontologinės operacijos dažniausiai buvo atliekamos kirpyklose. Tuo laikotarpiu skaudančių dantų problemos buvo sprendžiamos pasitelkiant kraujo nuleidimą, jei ši procedūra nepadėdavo sugedęs arba kreivai nuaugęs dantis tiesiog būdavo ištraukiamas. Akivaizdu, kad viduramžiais kabės ir breketai būtų išgelbėję ne vieną dantuką.
Pagaliau 1728 metais prancūzų dantistas Pjeras Fauchard išleido knygą „The Surgeon Dentist“ (liet. Chirurginė odontologija), kurioje paskyrė visą skyrių dantų tiesinimui. Fauchard naudojo pasagos formos prietaisą vadintą „Bandeau“ iš tauriųjų metalų, kuris padėjo ne vienam pacientui. Šis odontologas yra vienas pirmųjų mūsų laikų odontologų pradėjusių skirti dėmesį kandžio problemų turinčių pacientų gydymui. Vėliau sekė dar vienas svarbus išradimas padėjęs gydyti netaisyklingą sukandimą, bet apie tai kitame straipsnyje.